1938 m. didysis Rusijos revoliucionierius Leonas Trockis pareiškė, kad „žmonijos istorinė krizė galiausiai yra revoliucinės lyderystės krizė“. Šie žodžiai šiandien yra tokie pat teisingi ir aktualūs, kaip ir tą dieną, kai buvo parašyti.
Trečiajame XXI amžiaus dešimtmetyje kapitalistinė sistema išgyvena egzistencinę krizę. Tokios situacijos istorijoje anaiptol nėra neįprastos. Jos rodo, kad tam tikra socialinė ir istorinė sistema pasiekė savo ribas ir nebepajėgia atlikti jokio pažangaus vaidmens.
Marksistinė istorinio materializmo teorija pateikia mokslinį šio reiškinio paaiškinimą. Kiekviena socialinė ir ekonominė sistema atsiranda dėl tam tikrų priežasčių. Ji vystosi, klesti, pasiekia savo viršūnę, o tuomet įžengia į nuosmukio etapą. Taip nutiko vergovinei santvarkai ir Romos imperijos nuosmukio bei žlugimo laikotarpiu.
Savo laikais kapitalizmas sugebėjo išplėtoti pramonę, žemės ūkį, mokslą ir technologijas iki tokio lygio, kokio anksčiau nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti. Tai darydamas jis nesąmoningai padėjo materialinius pamatus būsimai beklasei visuomenei.
Tačiau dabar jis pasiekė savo ribas, ir viskas ima virsti savo priešingybe. Kapitalistinė sistema seniai išnaudojo savo istorinį potencialą. Nebepajėgdama toliau vesti visuomenės į priekį, ji pasiekė tašką, iš kurio nebėra kelio atgal.
Dabartinė krizė nėra įprasta ciklinė kapitalizmo krizė. Tai egzistencinė krizė, pasireiškianti ne tik gamybinių jėgų stagnacija, bet ir bendra kultūros, moralės, politikos bei religijos krize.
Milžiniška bedugnė, skirianti turtinguosius ir vargšus – tarp nepadorios turtų gausos, sutelktos kelių parazitų rankose, ir skurdo, nepritekliaus bei nevilties, kurią patiria didžioji žmonijos dalis – dar niekada nebuvo tokia didelė.
Visa tai yra pasibaisėtini visuomenės, kuri yra visiškai supuvusi ir pribrendusi nuvertimui, ligos simptomai. Jos galutinis žlugimas yra neišvengiamas ir jo neįmanoma išvengti. Tačiau tai nereiškia, kad buržuazija neturi priemonių atidėti krizes arba bent iš dalies ir laikinai sumažinti jų padarinius.
Vis dėlto tokios priemonės tik sukuria naujus ir neišsprendžiamus prieštaravimus. 2008 m. finansų krizė tapo svarbiu lūžio tašku. Tiesa ta, kad pasaulinis kapitalizmas nuo tos krizės taip ir neatsigavo.
Dešimtmečius buržuaziniai ekonomistai tvirtino, kad „nematoma rinkos ranka“ viską išspręs, o valstybė neturėtų atlikti jokio vaidmens šalies ekonominiame gyvenime. Tačiau rinkos žlugo ir buvo išgelbėtos tik dėl plataus masto valstybės įsikišimo. Tos krizės metu vyriausybės ir centriniai bankai buvo priversti į ekonomiką įlieti milžiniškas pinigų sumas, kad užkirstų kelią visiškai katastrofai.
Buržuazijai pavyko išgelbėti sistemą tik nustumus ją gerokai už natūralių ribų. Vyriausybės išleido milžiniškas pinigų sumas, kurių neturėjo. Tas pats neatsakingas metodas buvo pakartotas ir COVID-19 pandemijos metu.
Šios desperatiškos priemonės neišvengiamai sukėlė nekontroliuojamą infliacijos šuolį ir milžiniškų valstybės, įmonių bei privačių skolų augimą, dėl kurio vyriausybės buvo priverstos staigiai stabdyti ekonomiką. Dabar visas procesas turi pasukti priešinga kryptimi.
Išskirtinai žemų palūkanų normų ir lengvai prieinamo kredito era dabar tėra blankus praeities prisiminimas. Nėra jokios realios galimybės artimiausiu metu, o gal ir apskritai kada nors sugrįžti į ankstesnį laikotarpį.
Pasaulio ekonomikai gresia tobula audra, kai vienas veiksnys stiprina kitą ir sukelia spartų nuosmukio spiralės vystymąsi.
Pasaulis juda į neapibrėžtą ateitį, kuriai būdingas nesibaigiantis karų, ekonominių sukrėtimų ir augančio skurdo ciklas. Net ir turtingiausiose valstybėse atlyginimus menkina nepaliaujamas kainų kilimas, o nuolatinis viešųjų išlaidų mažinimas vis labiau silpnina tokias socialines paslaugas kaip sveikatos apsauga ir švietimas.
Šios priemonės yra tiesioginis išpuolis prieš darbuotojų ir viduriniosios klasės gyvenimo lygį. Tačiau jos tik dar labiau pagilina krizę. Visos buržuazijos pastangos atkurti ekonominę pusiausvyrą tik griauna socialinę ir politinę pusiausvyrą. Buržuazija yra įkalinta krizėje, kuriai neturi sprendimo. Tai yra raktas dabartinei situacijai suprasti.
Tačiau Leninas jau seniai aiškino, kad galutinės kapitalizmo krizės nėra. Kol kapitalistinė sistema nebus nuversta, ji visada atsigaus net ir po giliausios krizės, nors žmonijai tai kainuos labai brangiai.
Globalizacijos ribos
Pagrindinės kapitalizmo krizių priežastys yra, viena vertus, privati gamybos priemonių nuosavybė, o kita vertus, dusinantys nacionalinės valstybės rėmai, kurie yra pernelyg siauri, kad galėtų aprėpti kapitalizmo sukurtas gamybines jėgas.
Kurį laiką reiškinys, vadinamas „globalizacija“, leido buržuazijai iš dalies įveikti nacionalinės valstybės ribotumą, plečiant pasaulinę prekybą ir stiprinant tarptautinį darbo pasidalijimą.
Šį procesą dar labiau paspartino Kinijos, Indijos ir Rusijos įsiliejimas į pasaulinę kapitalistinę rinką po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tai buvo pagrindinis veiksnys, leidęs kapitalistinei sistemai išlikti ir augti per pastaruosius kelis dešimtmečius.
Kaip senovės alchemikai tikėjo atradę paslaptingą būdą paversti paprastąjį metalą auksu, taip buržuaziniai ekonomistai manė atradę stebuklingą vaistą nuo visų kapitalizmo problemų.
Tačiau dabar šios iliuzijos subliuško lyg muilo burbulai. Visiškai aišku, kad šis procesas pasiekė savo ribas ir pradėjo judėti priešinga kryptimi. Ekonominis nacionalizmas ir protekcionistinės priemonės dabar tampa vyraujančiomis tendencijomis – būtent tomis pačiomis tendencijomis, kurios XX a. ketvirtojo dešimtmečio ekonominį nuosmukį pavertė Didžiąja depresija.
Tai žymi lemiamą visos padėties pokytį. Neišvengiamai dar labiau paaštrėjo prieštaravimai tarp valstybių, padaugėjo karinių konfliktų ir sustiprėjo protekcionizmas.
Tai labai aiškiai atsispindi garsioje kampanijoje, kurią JAV imperializmas vykdo po šūkiu „Amerika pirmiausia!“ („America First!“). Tai reiškia, kad likęs pasaulis turi būti nustumtas į antrą, trečią ar ketvirtą vietą, o tai neišvengiamai skatina naujus prieštaravimus, karus ir prekybos karus.
Nesibaigiantis siaubas
Krizė pasireiškia nestabilumu visose srityse – ekonominėje, finansinėje, socialinėje, politinėje, diplomatinėje ir karinėje. Neturtingose šalyse milijonams žmonių gresia lėta mirtis nuo bado, juos negailestingai smaugia imperialistinių skolintojų gniaužtai.
2023 m. birželį Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad dėl karų, bado ir klimato kaitos padarinių priverstinai perkeltų žmonių skaičius pasiekė 110 milijonų, gerokai daugiau nei prieš pandemiją. Tai buvo dar prieš karą Gazoje.
Mėgindami pabėgti nuo šių siaubų, daugybė žmonių yra priversti trauktis į tokias šalis kaip JAV ir europa. Tie, kurie ryžtasi sudėtingai ir pavojingai kelionei per Viduržemio jūrą arba Rio Grandę, pakeliui patiria neapsakomą smurtą ir prievartą. Kasmet dešimtys tūkstančių žmonių žūsta bandydami pasiekti saugesnį gyvenimą.
Tai siaubingos ekonominio ir socialinio žlugimo, kurį sukėlė vadinamosios laisvosios rinkos ekonomikos padariniai ir smurtiniai imperializmo veiksmai, pasekmės. Jie sukelia niokojimą, mirtį ir griūtį tokiu mastu, kurį sunku net įsivaizduoti.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Jungtinės Valstijos kuriam laikui tapo vienintele pasaulio supervalstybe. Kartu su milžiniška galia atsirado ir milžiniška arogancija. JAV imperializmas primetinėjo savo valią visame pasaulyje, derindamas ekonominę galią su karine jėga ir versdamas paklusti kiekvieną valstybę, kuri atsisakydavo nusilenkti Vašingtonui.
Perėmęs kontrolę balkanuose ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos įtakos zonose, jis pradėjo žiaurią ir niekuo neišprovokuotą Irako invaziją, nusinešusią daugiau kaip milijoną gyvybių. Afganistano invazija buvo dar vienas kruvinas šio proceso etapas. Niekas tiksliai nežino, kiek gyvybių buvo prarasta toje nelaimingoje šalyje.
Tačiau JAV galios ribos išryškėjo Sirijoje, kur amerikiečiai patyrė pralaimėjimą dėl Rusijos ir Irano įsikišimo. Tai tapo staigiu lūžio tašku. Nuo tada JAV imperializmas patyrė vieną žeminantį nesėkmę po kitos. Jau vien šis faktas akivaizdžiai liudija pasaulinio masto kapitalizmo krizę. XIX amžiuje Britų imperializmas kaupė milžiniškus turtus dėl savo, kaip dominuojančios pasaulio galios, padėties. Tačiau dabar padėtis virto savo priešingybe.
Kapitalizmo krizė ir auganti įtampa tarp valstybių pasaulį daro vis labiau neramų ir pavojingą. Būti pagrindiniu pasaulio policininku tampa vis sudėtingiau ir brangiau: neramumai kyla vis naujuose regionuose, o buvę sąjungininkai, pajutę silpnumą, buriasi kartu ir meta iššūkį iki šiol dominavusiai galiai.
JAV imperializmas yra galingiausia ir reakcingiausia jėga planetoje. Jo karinės išlaidos prilygsta dešimties po jo einančių valstybių karinių išlaidų sumai. Ir vis dėlto jis nepajėgia ryžtingai primesti savo valios nė viename pasaulio regione.
Šaltas JAV imperializmo žiaurumas ir kartu jo atstumianti veidmainystė ypač aiškiai atsiskleidė per siaubingus įvykius Gazoje. Jis buvo aktyvus dalyvis vykdant žiaurias beginklių vyrų, moterų ir vaikų žudynes, kurias surengė Izraelio režimas.
Šis nusikalstamas agresijos karas nebūtų galėjęs tęstis nė vienos dienos be aktyvios JAV valdančiojo elito paramos. Tačiau, veidmainiškai aimanuodamas dėl aukų likimo, Vašingtonas ir toliau siuntė ginklus bei pinigus, padėdamas Netanyahu tęsti žudynes.
Dar ryškesnis buvo visiškas Vašingtono nepajėgumas priversti Izraelį elgtis taip, kaip diktavo Amerikos interesai. Kad ir kaip buvo mėginama tampyti virveles, marionetė ir toliau šoko pagal savo melodiją. Tai tapo labai iškalbingu Amerikos galios silpnėjimo požymiu – ir ne tik Artimuosiuose Rytuose.
Vienos valstybės gebėjimas dominuoti kitose nėra absoliutus, o santykinis. Padėtis nėra statiška – ji nuolat kinta. Istorija rodo, kad anksčiau atsilikusios ir engiamos tautos gali virsti agresyviomis valstybėmis, kurios pačios ima dominuoti, išnaudoti ir spausti savo kaimynus.
Šiandien Turkija yra viena iš dominuojančių Artimųjų Rytų valstybių. Ji yra regioninė imperialistinė galia. Tuo tarpu Rusija ir Kinija, pasirinkusios kapitalistinį vystymosi kelią, iškilo kaip galingos imperialistinės valstybės, veikiančios pasauliniu mastu. Dėl to jos neišvengiamai susiduria su Amerikos imperializmu.
Nors Kinija ir Rusija dar nepasiekė tokio ekonominės ir karinės galios lygio kaip Jungtinės Valstijos, jos tapo rimtomis varžovėmis, metančiomis iššūkį Vašingtonui pasaulinėje kovoje dėl rinkų, įtakos zonų, žaliavų ir pelningų investicijų. Karai Ukrainoje ir Gazoje aiškiai parodė JAV imperializmo galios ribas.
Anksčiau tokia įtampa jau būtų atvedusi prie didelio karo tarp didžiųjų valstybių. Tačiau pasikeitusios sąlygos bent jau kol kas tokį scenarijų atitolino.
Kapitalistai nekariauja dėl patriotizmo, demokratijos ar kitų skambių principų. Jie kariauja dėl pelno. siekdami užgrobti užsienio rinkas, žaliavų šaltinius (pavyzdžiui, naftą) ir išplėsti savo įtakos zonas.
Argi tai nėra visiškai akivaizdu? Ir argi ne mažiau akivaizdu, kad branduolinis karas neatneštų nė vieno iš šių tikslų, o reikštų tik abipusį abiejų pusių sunaikinimą? Šiam scenarijui netgi sukurtas terminas – MAD (Mutually Assured Destruction), reiškiantis garantuotą abipusį sunaikinimą.
Dar vienas svarbus veiksnys, stabdantis atvirą karą tarp pagrindinių imperialistinių valstybių, yra masinis visuomenės pasipriešinimas karui, ypač (nors ne vien) Jungtinėse Valstijose. Viena neseniai atlikta apklausa parodė, kad tik 5 procentai JAV gyventojų pritartų tiesioginei karinei intervencijai Ukrainoje.
Tai vargu ar stebina, turint omenyje žeminančius pralaimėjimus Irake ir Afganistane – įvykius, kurie giliai įsirėžė į Jungtinių Valstijų visuomenės sąmonę. Be to, rimtu stabdžiu tampa baimė, kad tiesioginis karinis susidūrimas su Rusija galėtų peraugti į branduolinį karą.
Nors dabartinėmis sąlygomis pasaulinis karas mažai tikėtinas, pasaulyje ir toliau vyks daugybė „mažųjų“ bei įgaliotinių karų, panašių į karą Ukrainoje. Jų poveikis pasauliui bus reikšmingas. Tai dar labiau didins bendrą nestabilumą ir kurstys pasaulinės sumaišties liepsnas. Tai ypač aiškiai parodė įvykiai Gazoje
Ateitis, kurią siūlo ši sistema, žmonijai žada tik nesibaigiantį skurdą, kančias, ligas ir karus. Lenino žodžiais tariant, kapitalizmas yra nesibaigiantis siaubas.
Buržuazinės demokratijos krizė
Artėjančio laikotarpio ekonominės sąlygos bus kur kas panašesnės į XX a. ketvirtojo dešimtmečio sąlygas nei į tas, kurios susiklostė po antrojo pasaulinio karo. Todėl kyla klausimas: ar buržuazinė demokratija artimiausioje ateityje išliks nepakitusi?
Iš tikrųjų demokratija yra nedaugelio turtingų ir privilegijuotų valstybių monopolija, kuriose klasių kovą galima išlaikyti priimtinose ribose, darant nuolaidas darbininkų klasei.
Tai buvo materialus pagrindas, leidęs dešimtmečius palaikyti vadinamąją demokratiją tokiose šalyse kaip Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija. Respublikonai ir demokratai, konservatoriai ir leiboristai keitė vieni kitus valdžioje, tačiau tai nesukėlė jokių esminių pokyčių.
Iš tikrųjų buržuazinė demokratija tėra kaukė su šypsena – fasadas, už kurio slypi bankų ir stambiųjų korporacijų diktatūra. Kiek valdančioji klasė vis mažiau pajėgia daryti nuolaidas plačiosioms masėms, tiek ši besišypsanti kaukė metama į šalį, atskleisdama tikrąjį valdymo smurtu ir prievarta veidą. Tai darosi vis akivaizdžiau.
Buvo teigiama, kad laisvoji rinka yra demokratijos garantas. Tačiau demokratija ir kapitalizmas yra priešybės. Kapitalo strategai dabar jau atvirai reiškia abejones dėl buržuazinės demokratijos gyvybingumo ir net dėl paties kapitalizmo ateities.
Senasis, paguodžiantis mitas, kad kiekvienas pilietis turi lygias galimybes, galutinai subyrėjo, susidūręs su akivaizdžiu kontrastu tarp nepadoriai demonstruojamų turtų ir prabangos bei masinio skurdo, nedarbo, benamystės ir nevilties taip pat ir turtingiausiose šalyse.
Gilėjantis ekonominis nuosmukis dabar paliečia ne tik darbininkų klasę, bet ir didelę viduriniosios klasės dalį. Ekonominiai sukrėtimai, pragyvenimo išlaidų krizė, sparčiai kylanti infliacija ir nuolat didėjančios palūkanų normos stumia smulkųjį verslą į bankrotą. Beveik visuose visuomenės sluoksniuose, išskyrus itin turtinguosius ir jų aplinką, vyrauja nesaugumo jausmas ir baimė dėl ateities.
Buvo manoma, kad sistemos teisėtumas grindžiamas plačiai pasidalijama gerove. Tačiau kapitalas vis labiau telkiasi kelių milijardierių, milžiniškų bankų ir korporacijų rankose.
Vietoje demokratijos matome vos pridengtą plutokratijos valdžią. Turtas perka galią. Tai žino visi. Demokratija reiškia vienas pilietis, vienas balsas. Tačiau kapitalizmas reiškia vienas doleris, vienas balsas. Keli milijardai dolerių tampa bilietu į Baltuosius rūmus.
Šis faktas tampa vis akivaizdesnis daugumai žmonių. Didėja abejingumas esamai politinei santvarkai, nepasitikėjimas – ir net neapykanta – valdančiajam elitui bei jo institucijoms.
Silpnėja ir pati parlamentinio valdymo sistema. Išrinktos institucijos vis labiau virsta vien diskusijų klubais, o tikroji valdžia pereina iš parlamento į vyriausybę, iš vyriausybės į neišrinktų pareigūnų ir „patarėjų“ grupes.
Akiplėšiškas melas, kad policija ir teismai esą yra nepriklausomi, tampa akivaizdus visiems. Klasių kovai stiprėjant, šios institucijos bus vis dažniau demaskuojamos ir praras bet kokią pagarbą bei autoritetą, kuriuos kadaise galėjo turėti.
Galiausiai buržuazija prieis prie išvados, kad tvarkos yra per mažai, o streikų, demonstracijų ir chaoso, per daug. „Reikia tvarkos!“ Jau dabar matome, kaip ribojamos demokratinės teisės, teisė į demonstracijas, teisė streikuoti, žodžio ir spaudos laisvė.
Tam tikru etapu buržuazija gali susigundyti pereiti prie atviros diktatūros vienokia ar kitokia forma. Tačiau tai taptų realia galimybe tik tuo atveju, jei darbininkų klasė būtų patyrusi virtinę skaudžių pralaimėjimų, kaip nutiko Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo.
Tačiau gerokai anksčiau darbininkų klasė turės ne vieną galimybę išmėginti savo jėgas prieš buržuazinę valstybę ir imtis valdžios į savo rankas.
Ar egzistuoja fašizmo grėsmė?
Paviršutiniški vadinamosios tarptautinės kairės vertintojai klaidingai tapatina trampizmą su fašizmu. Tokia painiava nepadeda suprasti tikrosios svarbių politinių reiškinių reikšmės.
Šios nesąmonės juos tiesiogiai nuveda į klasių bendradarbiavimo politikos liūną. Skleisdami klaidingą „mažesnio blogio“ idėją, jie ragina darbininkų klasę ir jos organizacijas vienytis su vienu reakcingu buržuazijos sparnu prieš kitą. Būtent ši klaidinga politika paskatino juos raginti rinkėjus balsuoti už Joe Bideną ir Demokratų partiją, sprendimą, dėl kurio daugelis žmonių vėliau karčiai gailėjosi.
Nuolat kalbėdami apie tariamą „fašizmo“ grėsmę, jie nuginkluoja darbininkų klasę, kai ateityje jai teks susidurti su tikrais fašistiniais judėjimais. Kalbant apie dabartinę padėtį, jie visiškai nepataiko į esmę.
Dešiniųjų demagogų netrūksta, ir kai kurie iš jų netgi išrenkami į valdžią. Tačiau tai nėra tas pats, kas fašistinis režimas, kuris remiasi masine įniršusios smulkiosios buržuazijos mobilizacija, panaudojant ją kaip taraną darbininkų organizacijoms sunaikinti.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje visuomenės prieštaravimai buvo išspręsti per palyginti trumpą laiką, o baigtis galėjo būti tik viena iš dviejų: arba proletarinės revoliucijos pergalė, arba reakcijos triumfas fašizmo ar bonapartizmo pavidalu.
Tačiau praeityje remdama fašistus valdančioji klasė skaudžiai nudegė pirštus. Todėl ji lengvai nepasuks tuo pačiu keliu.
Dar svarbiau yra tai, kad šiandien dėl pasikeitusio jėgų santykio toks greitas sprendimas nebeįmanomas. Reakcijos socialinės atramos yra gerokai silpnesnės nei XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, o darbininkų klasės santykinis svoris yra gerokai didesnis.
Išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse valstietija iš esmės išnyko, o plačios visuomenės grupės, kurios anksčiau save laikė viduriniąja klase (laisvųjų profesijų atstovai, biurų darbuotojai, mokytojai, universitetų dėstytojai, valstybės tarnautojai, gydytojai ir slaugytojai), priartėjo prie proletariato ir įsitraukė į profesines sąjungas.
Studentai, kurie XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose sudarė fašizmo smogiamąsias pajėgas, dabar ryškiai pakrypo į kairę ir yra atviri revoliucinėms idėjoms. Daugumoje šalių darbininkų klasė jau kelis dešimtmečius nepatyrė rimtų pralaimėjimų. Jos jėgos iš esmės išliko nepažeistos.
Buržuazija susiduria su didžiausia krize savo istorijoje, tačiau dėl milžiniškai išaugusios darbininkų klasės galios ji negali greitai pereiti prie atviros reakcijos.
Tai reiškia, kad valdančioji klasė susidurs su rimtais sunkumais, mėgindama panaikinti praeityje iškovotus laimėjimus. Krizės mastas verčia ją mažinti išlaidas vis radikaliau ir vis skausmingiau. Tačiau tai išprovokuos socialinius sprogimus vienoje šalyje po kitos.
Ekologinė katastrofa
Be nesibaigiančių karų ir ekonominių krizių, žmonijai gresia ir beatodairiškas planetos niokojimas. Nuolat siekdama pelno, kapitalistinė sistema užteršė orą, kuriuo kvėpuojame, maistą, kurį valgome, ir vandenį, kurį geriame.
Ji naikina Amazonės atogrąžų miškus ir tirpdo poliarinius ledynus. Vandenynai dūsta nuo plastiko ir yra teršiami cheminėmis atliekomis. Gyvūnų rūšys nyksta nerimą keliančiu tempu. Pavojus kyla net ištisų tautų ateičiai.
Didžiausią taršos ir klimato kaitos poveikį patiria skurdžiausi visuomenės sluoksniai ir darbininkų klasė. Negana to, valdančioji klasė reikalauja, kad būtent jie sumokėtų už krizę, kurią sukūrė pats kapitalizmas.
Marxas aiškino, kad žmonijai tenka rinktis tarp socializmo ir barbarybės. Barbarybės požymių jau šiandien galima įžvelgti net labiausiai išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse, ir jie kelia grėsmę pačiam civilizacijos egzistavimui. Tačiau dabar jau galime teigti, kad kapitalizmas kelia grėsmę pačiam žmonijos išlikimui. Visa tai sukrečia milijonų žmonių, ypač jaunimo, sąžinę. Tačiau moralinio pasipiktinimo ir piktų demonstracijų visiškai nepakanka. Jei aplinkosaugos judėjimas apsiribos tuščios simbolinės politikos gestais, jis pats pasmerks save bejėgiškumui.
Aplinkosaugininkai geba parodyti akivaizdžiausius problemos simptomus. Tačiau jie nepateikia teisingos diagnozės, o be jos neįmanoma pasiūlyti veiksmingo gydymo. Aplinkosaugos judėjimas savo tikslus gali pasiekti tik tada, jei užims aiškią ir nedviprasmišką antikapitalistinę revoliucinę poziciją.
Turime siekti užmegzti ryšį su pažangiausiais šio judėjimo atstovais ir įtikinti juos, kad pati problema yra kapitalizmas. Ekologinė katastrofa yra rinkos ekonomikos beprotybės ir pelno siekio pasekmė.
Vadinamoji laisvosios rinkos ekonomika yra nepajėgi išspręsti nė vienos žmonijai iškilusios problemos. Ji yra nepaprastai švaistūniška, griaunanti ir nežmoniška. Tokiu pagrindu jokia pažanga neįmanoma. Planinės ekonomikos būtinybė yra neginčijama.
Būtina nusavinti bankininkų ir kapitalistų nuosavybę bei pakeisti rinkos anarchiją darnia ir racionalia planinės ekonomikos sistema
Kapitalistinė sistema dabar pasižymi visais baisiais bruožais būtybės, kuri jau seniai prarado bet kokią teisę egzistuoti. Tačiau tai nereiškia, kad ji pripažįsta artėjančią savo pabaigą. Priešingai.
Ši išsigimusi ir ligota sistema primena sergantį ir sukriošusį senį, kuris desperatiškai kabinasi į gyvenimą. Ji ir toliau svirduliuos pirmyn, kol ją nuvers sąmoningas revoliucinis darbininkų klasės judėjimas.
Darbininkų klasės uždavinys – revoliuciniu keliu nuversti kapitalizmą, nutraukti šią užsitęsusią jo agoniją ir iš pagrindų pertvarkyti visuomenę.
Kapitalizmo egzistavimas šiandien yra akivaizdi ir tiesioginė grėsmė Žemės planetos ateičiai. Kad žmonija galėtų gyventi, kapitalistinė sistema turi žlugti.
Subjektyvusis veiksnys
Iš bendros kapitalizmo krizės galima daryti išvadą, kad galutinis jo žlugimas yra neišvengiamas ir jo neįmanoma išvengti. Ta pačia prasme socializmo pergalė taip pat yra istorinis neišvengiamumas.
Tai teisinga bendrąja prasme. Tačiau vien bendrųjų teiginių nepakanka konkretiems istoriniams įvykiams paaiškinti.
Jei viskas būtų visiškai neišvengiama, tuomet nebūtų jokio poreikio revoliucinei partijai, profesinėms sąjungoms, streikams, demonstracijoms, teorijos studijoms ar bet kokiai kitai veiklai. Tačiau visa istorija rodo kaip tik priešingai. Subjektyvusis veiksnys, tai yra vadovybė, lemtingais istorijos momentais atlieka iš esmės svarbų vaidmenį.
Karlas Marxas pabrėžė, kad darbininkų klasė be organizacijos tėra žaliava išnaudojimui. Be organizacijos mes esame niekas. Su ja – mes esame viskas.
Tačiau būtent čia ir slypi problemos esmė. Tikroji problema yra visiškas vadovybės nebuvimas, visiškas darbininkų lyderių moralinis ir politinis išsigimimas.
Istoriškai susiformavusios masinės darbininkų klasės organizacijos per dešimtmečius santykinės gerovės patyrė nuolatinį valdančiosios klasės ir smulkiosios buržuazijos spaudimą. Dėl to šiose organizacijose sustiprėjo profesinių sąjungų biurokratijos įtaka.
Kapitalizmo krizė neišvengiamai reiškia ir reformizmo krizę. Dešinieji lyderiai atsisakė idėjų, kuriomis buvo grindžiamas judėjimas, ir nutolo nuo klasės, kuriai turėjo atstovauti.
Labiau nei bet kuriuo kitu istorijos laikotarpiu darbininkų organizacijų vadovybė pateko į buržuazijos įtaką. Pasitelkiant amerikiečių socialistinio judėjimo pradininko Danielio De Leono posakį, kurį dažnai citavo Leninas, jie tėra „kapitalo leitenantai darbininkų gretose“. Jie atstovauja praeičiai, o ne dabarčiai ar ateičiai. Audringu laikotarpiu, kuris dabar prasideda, jie bus nušluoti į šalį.
Tačiau problema neapsiriboja vien dešiniaisiais reformistais.
„Kairės“ bankrotas
Ypač žalingą vaidmenį suvaidino vadinamoji kairė, kuri visur kapituliavo prieš dešiniojo sparno ir valdančiojo elito spaudimą. Tai matėme Graikijoje, kur taip pasielgė Tsipras ir kiti „Syriza“ lyderiai. Tą patį procesą galima matyti Ispanijoje su „Podemos“, Jungtinėse Valstijose su Bernie Sandersu ir Didžiojoje Britanijoje su Jeremy Corbynu.
Visais šiais atvejais kairiųjų lyderiai iš pradžių pažadino daugelio žmonių viltis, tačiau šios viltys buvo sužlugdytos, kai jie nusileido dešiniojo sparno spaudimui.
Būtų lengva apkaltinti šiuos lyderius bailumu ir silpnumu. Tačiau čia kalbama ne apie asmeninę moralę ar asmeninę drąsą, o apie kraštutinį politinį silpnumą.
Pagrindinė kairiųjų reformistų problema yra ta, kad jie tiki galintys įgyvendinti masių reikalavimus nenutraukdami ryšių su pačia kapitalistine sistema. Šiuo požiūriu jie niekuo nesiskiria nuo dešiniųjų reformistų, išskyrus tai, kad pastarieji net nebemėgina slėpti savo visiškos kapituliacijos prieš bankininkus ir kapitalistus.
Šiandien vadinamoji kairė iš esmės nebekalba net apie socializmą. Ji nebėra net šešėlis tų senųjų kairiųjų lyderių, kurie veikė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Vietoj to ji apsiriboja nedrąsiais reikalavimais gerinti gyvenimo lygį, plėsti demokratines teises ir panašiai.
Jie nebekalba net apie kapitalizmą, vietoj to kalba apie „neoliberalizmą“, kitaip tariant, apie „blogąjį“ kapitalizmą, priešpastatomą tariamai „gerajam“ kapitalizmui, nors niekada taip ir nepaaiškina, kas iš tikrųjų yra tas įsivaizduojamas „gerasis“ kapitalizmas.
Kadangi jie atsisako nutraukti ryšius su pačia sistema, kairieji reformistai neišvengiamai siekia prisitaikyti prie valdančiosios klasės. Jie stengiasi įrodyti, kad nekelia jokios grėsmės ir kad jiems galima patikėti valdyti valstybę kapitalistų interesais.
Tai paaiškina jų atkaklų atsisakymą atsiriboti nuo dešiniojo sparno, atvirų valdančiosios klasės agentų darbininkų judėjime. Jie tai teisina būtinybe išsaugoti vienybę.
Galiausiai tai visada baigiasi kapituliacija prieš dešinįjį sparną. Tačiau, kai šis perima kontrolę, jis nerodo jokio panašaus atsargumo – priešingai, nedelsdamas pradeda nuožmią kairiųjų medžioklę.
Todėl bailumas čia nėra vieno ar kito žmogaus asmeninio charakterio bruožas. Jis yra neatsiejama kairiojo reformizmo politinės DNR dalis.
Kova prieš priespaudą
Kapitalizmo krizė pasireiškė daugeliu giliai įsišaknijusių pasipriešinimo esamai visuomenei, jos vertybėms, moralei, netoleruotinam neteisingumui ir priespaudai judėjimų.
Pagrindinis visuomenės prieštaravimas ir toliau išlieka antagonizmas tarp samdomojo darbo ir kapitalo. Tačiau priespauda pasireiškia įvairiomis formomis, iš kurių kai kurios yra gerokai senesnės ir giliau įsišaknijusios nei samdomoji vergovė.
Viena universaliausių ir skaudžiausių priespaudos formų yra moterų priespauda vyrų dominuojamame pasaulyje. Krizė didina moterų ekonominę priklausomybę. Valstybės socialinių išlaidų mažinimas neproporcingai užkrauna moterims vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros naštą.
Visame pasaulyje plinta smurto prieš moteris epidemija. Taip pat puolamos tokios teisės kaip teisė į abortą. Tai sukelia stiprų pasipriešinimą, o ypač tarp jaunų moterų stiprėja kovingos nuotaikos.
Moterų sukilimas prieš šią siaubingą priespaudą yra esminės svarbos kovoje prieš kapitalizmą. Be visaverčio moterų dalyvavimo negali būti sėkmingos socialistinės revoliucijos.
Kova prieš visas priespaudos ir diskriminacijos formas yra būtina kovos prieš kapitalizmą dalis.
Mūsų pozicija labai paprasta: kiekvienoje kovoje mes visada būsime engiamųjų pusėje prieš engėjus. Tačiau vien tokio bendro teiginio nepakanka mūsų pozicijai apibrėžti. Reikia pridurti, kad mūsų požiūris iš esmės yra neigiamasis.
Tai reiškia, kad mes prieštaraujame bet kokiai priespaudai ir diskriminacijai, nesvarbu, ar ji nukreipta prieš moteris, kitataučius, homoseksualius žmones, translyčius asmenis ar bet kurią kitą engiamą grupę ar mažumą. Tačiau mes kategoriškai atmetame tapatybės politiką, kuri, prisidengdama tam tikros grupės teisių gynimu, atlieka reakcingą ir skaldantį vaidmenį, galiausiai silpnina darbininkų klasės vienybę ir suteikia neįkainojamą pagalbą valdančiajai klasei.
Darbininkų judėjimas užsikrėtė įvairiomis svetimomis idėjomis – postmodernizmu, tapatybės politika, „politiniu korektiškumu“ ir visu kitu keistu absurdu, kurį iš universitetų atnešė „kairioji“ smulkioji buržuazija, veikianti kaip svetimos ir reakcingos ideologijos perdavimo grandis.
Kaip vadinamojo postmodernizmo šalutinis produktas, tapatybės politika prisidėjo prie studentų sąmonės klaidinimo. Šios svetimos idėjos buvo perkeltos į darbininkų judėjimą, kur biurokratija jas naudoja kaip itin veiksmingą ginklą kovoje prieš kovingiausius klasių kovos aktyvistus.
Leninas pabrėžė, kad komunistai privalo kovoti visuose frontuose – ne tik ekonominiame ir politiniame, bet ir ideologiniame. Mes tvirtai remiamės marksistine teorija ir dialektinio materializmo filosofija.
Tai visiškai prieštarauja filosofiniam idealizmui visomis jo formomis – tiek atviram, nepridengtam religijos misticizmui, tiek ciniškam, užmaskuotam ir ne mažiau nuodingam postmodernizmo misticizmui.
Todėl kova prieš šią svetimą klasinę ideologiją ir jos smulkiaburžuazinius šalininkus yra labai svarbus uždavinys. Negalima daryti jokių nuolaidų skaldančioms ir kontrrevoliucinėms idėjoms, kurios tarnauja darbdavių interesams ir jų senai taktikai „skaldyk ir valdyk“.
Iš tikrųjų tarp dalies jaunimo, kuris artėja prie komunizmo idėjų, jau prasidėjo sveika reakcija prieš šias žalingas idėjas.
Komunistai tvirtai laikosi klasinės politikos principų ir gina darbininkų klasės vienybę, nepaisydami odos spalvos, lyties, kalbos ar religijos skirtumų. Mums nesvarbu, ar esi juodaodis, ar baltaodis, vyras ar moteris. Taip pat mūsų visiškai nedomina tavo gyvenimo būdas ar tai, kas yra arba nėra tavo partneris. Tai yra išimtinai asmeniniai reikalai, kurie neturi rūpėti niekam – nei biurokratams, nei dvasininkams, nei politikams.
Vienintelis reikalavimas norint prisijungti prie mūsų yra pasirengimas kovoti už vienintelį tikslą, galintį suteikti tikrą laisvę, lygybę ir iš tiesų žmogiškus santykius tarp vyrų ir moterų – už darbininkų klasės išlaisvinimo kovą.
Tačiau būtina sąlyga norint prisijungti prie komunistų yra palikti visą reakcingą tapatybės politikos absurdą už durų.
Profesinės sąjungos
Dabartinis laikotarpis yra vienas audringiausių ir neramiausių istorijoje. Sudarytos visos prielaidos naujam klasių kovos pakilimui. Tačiau šis procesas nebus lengvas. Darbininkų klasė pradeda busti po daugiau ar mažiau pasyvumo laikotarpio. Jai teks iš naujo išmokti daugelį pamokų, net ir tokių elementarių, kaip būtinybė organizuotis į profesines sąjungas. Tačiau masinių organizacijų, pirmiausia profesinių sąjungų, vadovybė visur yra apgailėtinos būklės. Ji pasirodė visiškai nepajėgi patenkinti net pačių svarbiausių darbininkų klasės poreikių. Ji nesugebėjo net sustiprinti ir išplėsti pačių profesinių sąjungų.
Dėl to ištisi naujosios jaunosios darbuotojų kartos sluoksniai, dirbantys nestabilų darbą – maisto pristatymo kurjeriai, skambučių centrų darbuotojai ir kiti panašūs darbuotojai tampa ne kuo kitu, kaip tik žaliava išnaudojimui.
Dirbdami siaubingomis sąlygomis šiuolaikinėse prakaito dirbtuvėse, tokiose kaip „Amazon“ sandėliai, jie patiria žiaurų išnaudojimą, ilgas darbo valandas ir menką atlyginimą. Laikai, kai darbuotojai galėdavo pasiekti reikšmingą atlyginimų padidinimą vien pagrasinę streiku, seniai praėjo. Darbdaviai dabar tvirtina, kad negali sau leisti net išlaikyti dabartinio atlyginimų lygio, jau nekalbant apie kokias nors nuolaidas.
Tie, kurie vis dar svajoja apie klasių taiką ir visuotinį sutarimą, gyvena praeities kapitalizmo etape, kurio jau nebėra. Tai yra profesinių sąjungų lyderiai, o ne marksistai, kurie iš tikrųjų yra utopistai! Prieš akis atsiveria didelių kovų laikotarpis, tačiau kartu ir proletariato pralaimėjimų dėl netinkamos vadovybės perspektyva. Reikalingas ryžtingas kovingumas ir klasių kovos atgimimas.
Radikalizacijos procesas tęsis ir gilės. Tai atvers plačias galimybes komunistų veiklai profesinėse sąjungose ir darbovietėse.
Kelias pirmyn reikalauja ryžtingos kovos su reformizmu ir kovos už masinių darbininkų klasės organizacijų atgaivinimą, pradedant profesinėmis sąjungomis. Jos turi būti paverstos tikromis kovinėmis darbininkų klasės organizacijomis.
Tačiau tai įmanoma tik per bekompromisę kovą su reformistine biurokratija. Profesinės sąjungos turi būti iš pagrindų išvalytos, o klasių bendradarbiavimo politika – visiškai panaikinta.
Vien kovingumo nepakanka
Kova prieš reformizmą nereiškia, kad mes prieštaraujame reformoms. Mes kritikuojame profesinių sąjungų lyderius ne todėl, kad jie kovoja už reformas, o priešingai – todėl, kad jie išvis nekovoja.
Jie siekia prisitaikyti prie darbdavių, vengia ryžtingų kovos veiksmų, o kai eilinių narių spaudimas priverčia juos imtis veiksmų, daro viską, kas įmanoma, kad apribotų streikus ir kuo greičiau užbaigtų judėjimą supuvusiu kompromisu.
Komunistai kovos net ir už pačias mažiausias reformas, jeigu jos pagerina darbuotojų gyvenimo lygį ir išplečia jų teises. Tačiau dabartinėmis sąlygomis kova už reikšmingas reformas gali būti sėkminga tik tiek, kiek ji įgauna kuo platesnį ir revoliucingesnį mastą.
Buržuazinės demokratijos formalūs apribojimai vis aiškiau atsiskleis tiek, kiek jie bus išbandomi praktikoje. Mes kovosime už kiekvieną reikšmingą demokratinį reikalavimą, siekdami sudaryti kuo palankesnes sąlygas visapusiškam klasių kovos vystymuisi.
Visa darbininkų klasė gali mokytis tik iš savo pačios patirties. Be kasdienės kovos dėl pažangos kapitalizmo sąlygomis socialistinė revoliucija būtų neįsivaizduojama.
Tačiau galiausiai vien profesinių sąjungų kovingumo nepakanka. Kapitalizmo krizės sąlygomis net ir tie laimėjimai, kuriuos iškovoja darbininkų klasė, negali būti ilgalaikiai.
Tai, ką darbdaviai duoda viena ranka, jie atsiima kita. Atlyginimų didinimą panaikina infliacija arba mokesčių didinimas. Uždaromos gamyklos, didėja nedarbas.
Vienintelis būdas užtikrinti, kad reformos nebūtų panaikintos, yra kova už esminį visuomenės pertvarkymą. Tam tikru momentu gynybinės kovos gali virsti puolamosiomis. Būtent per mažų kovų už dalinius reikalavimus patirtį paruošiama dirva lemiamai kovai dėl valdžios.
Partijos būtinybė
Darbininkų klasė yra vienintelė iš tiesų revoliucinė klasė visuomenėje. Tik ji neturi jokio pagrindo siekti išsaugoti sistemą, paremtą privačia gamybos priemonių nuosavybe ir žmogaus darbo jėgos išnaudojimu tam, kad būtų patenkintas godus kelių turtingų parazitų pelno troškimas.
Komunistų pareiga yra paversti sąmoningu darbininkų klasės nesąmoningą arba pusiau sąmoningą siekį pakeisti visuomenę. Tik darbininkų klasė turi jėgą, būtiną bankininkų ir kapitalistų diktatūrai nuversti. Niekada nepamirškime, kad be darbininkų klasės maloningo leidimo neužsidega nė viena lemputė, nesisuka nė vienas ratas ir neskamba nė vienas telefonas.
Tai milžiniška galia. Tačiau kol kas ji tėra potenciali galia. Kad šis potencialas taptų tikrove, reikia dar vieno dalyko. Tas dalykas yra organizacija.
Čia galima įžvelgti tikslią analogiją su gamtos jėgomis. Garas taip pat yra tokia jėga. Jis tapo pramonės revoliucijos varomąja jėga. Jis suka variklius, tiekia šviesą, šilumą ir energiją, suteikiančią gyvybę ir judėjimą didiesiems miestams.
Tačiau garas tampa jėga tik tada, kai yra sutelkiamas mechanizme, vadinamame cilindru. Be tokio mechanizmo jis paprasčiausiai išsisklaido atmosferoje ir lieka be naudos. Jis tėra potenciali jėga ir nieko daugiau.
Net ir pačiu elementariausiu lygmeniu kiekvienas klasiškai sąmoningas darbininkas supranta profesinių sąjungų organizacijos būtinybę. Tačiau aukščiausia proletariato organizacijos forma yra revoliucinė partija, vienijanti sąmoningiausią, atsidavusią ir kovingiausią klasės dalį kovoje už kapitalizmo nuvertimą. Tokios partijos sukūrimas yra svarbiausias ir neatidėliotinas mūsų uždavinys.
Sąmonė
Didėjantis ekonominis ir socialinis nestabilumas grasina pakirsti pačius esamos santvarkos pamatus. Kaip kitaip paaiškinti staigius rinkimų rezultatų svyravimus, nuo dešinės į kairę ir vėl atgal į dešinę?
Trumparegiški kairieji reformistai dėl tariamo darbininkų atsilikimo kaltina pačius darbininkus. Taip jie mėgina pateisinti save ir nuslėpti savo pačių žalingą vaidmenį. Tačiau iš tikrųjų tai atspindi žmonių desperaciją ir visišką rimtos alternatyvos nebuvimą. Masės desperatiškai ieško išeities. Todėl jos išbando vieną galimybę po kitos. Viena po kitos tikrinamos vyriausybės, partijos ir lyderiai, tačiau galiausiai jie nuvilia lūkesčius ir yra atmetami.
Šiame procese reformistai atlieka itin apgailėtiną vaidmenį, o kairieji reformistai dar apgailėtinesnį, jei tik tai apskritai įmanoma. Visa tai lemia sąmonės pokyčius. Tačiau tai nėra lėtas ir laipsniškas procesas, kokio būtų galima tikėtis.
Natūralu, kad sąmonė bręsta palaipsniui, tačiau kiekybiniai pokyčiai galiausiai pasiekia kritinį tašką, kuriame kiekybė staiga virsta kokybe. Tokie staigūs sąmonės pokyčiai yra neatsiejama dabartinės situacijos dalis.
Būtent tokį pokytį šiandien ir stebime, ypač tarp jaunimo. Vienoje apklausoje daugiau kaip tūkstančio suaugusių Jungtinės Karalystės gyventojų buvo paprašyta įvardyti žodžius ir posakius, kurie jiems labiausiai asocijuojasi su „kapitalizmu“.
Dažniausiai minėti buvo „godumas“ (73 proc.), „nuolatinis spaudimas siekti rezultatų“ (70 proc.) ir „korupcija“ (69 proc.). 42 proc. respondentų sutiko su teiginiu, kad „kapitalizmą valdo turtingieji, kurie nustato politinę darbotvarkę“.
Šis pokytis ryškiausiai atsispindi tarp jaunimo plintančiame susidomėjime komunistinėmis idėjomis. Šie jauni žmonės vadina save komunistais, nors daugelis jų niekada nėra skaitę „Communist manifesto“ ir neturi mokslinio socializmo pagrindų.
Tačiau kairiųjų išdavystės jų akyse visiškai diskreditavo patį žodį „socializmas“. Geriausių žmonių jis jau nebeįkvepia. Jie sako: „Mes norime komunizmo. Tik komunizmo ir nieko mažiau.“
Kas yra komunistas?
„Komunistų manifesto“ skyriuje „Proletarai ir komunistai“ skaitome:
„Kokį santykį komunistai turi su visa proletarų klase?
Komunistai nesudaro atskiros partijos, priešingos kitoms darbininkų partijoms.
Jie neturi jokių interesų, atskirtų nuo viso proletariato interesų.
Jie neskelbia jokių ypatingų sektantiškų principų, pagal kuriuos norėtų formuoti proletarinį judėjimą.
Komunistai nuo kitų darbininkų partijų skiriasi tik tuo, kad:
- Įvairių šalių proletarų nacionalinėse kovose jie iškelia ir gina bendrus viso proletariato interesus, nepriklausomai nuo tautybės.
Todėl komunistai, viena vertus, praktiškai yra pažangiausia ir ryžtingiausia visų šalių darbininkų partijų dalis, ta dalis, kuri skatina visas kitas eiti pirmyn; kita vertus, teoriškai jie turi pranašumą prieš plačiąsias proletariato mases, nes aiškiai supranta proletarinio judėjimo eigą, sąlygas ir galutinius bendruosius jo tikslus.“
Šios eilutės labai tiksliai išreiškia pačią esmę.
Ar atėjo laikas Revoliuciniam komunistų internacionalui?
Stiprėjantis nepasitenkinimas vadinamąja laisvosios rinkos ekonomika išgąsdino kapitalizmo gynėjus. Jie su baime žvelgia į neapibrėžtą ir audringą ateitį.
Kartu su šia visuotinio pesimizmo nuotaika įžvalgesni buržuazijos atstovai pradeda įžvelgti nerimą keliančių paralelių su 1917 metų pasauliu. Būtent tokiomis aplinkybėmis iškyla revoliucinės partijos, turinčios nesuteptą vėliavą ir aiškią revoliucinę programą, būtinybė.
Tarptautinis mūsų judėjimo pobūdis kyla iš to, kad kapitalizmas yra pasaulinė sistema. Nuo pat pradžių Marxas siekė sukurti tarptautinę darbininkų klasės organizaciją.
Tačiau po Komunistų Internacionalo stalininės degeneracijos tokios organizacijos nebeliko. Dabar atėjo laikas įkurti Revoliucinį Komunistų Internacionalą! Kai kurie tai laikys sektantiškumu. Tačiau taip nėra. Mes neturime visiškai nieko bendra su ultrakairiosiomis ir sektantiškomis grupelėmis, kurios, tarsi juokingi povai, puikuojasi darbininkų judėjimo paraštėse.
Turime nusigręžti nuo sektantų ir atsigręžti į naujus, gaivius sluoksnius žmonių, kurie artėja prie komunizmo idėjų. Tokio žingsnio būtinybė nėra nei nekantrumo, nei subjektyvistinio voliuntarizmo išraiška. Ji remiasi aiškiu objektyvios situacijos supratimu. Būtent tai, ir niekas kita, daro tokį žingsnį absoliučiai būtiną ir neišvengiamą.
Pažvelkime į faktus:
Naujausios apklausos Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje ir kitose šalyse labai aiškiai rodo, kad komunizmo idėja sparčiai plinta. Komunizmo potencialas yra milžiniškas. Mūsų uždavinys paversti šį potencialą tikrove, suteikiant jam organizacinę išraišką.
Suburdami avangardą į tikrą Revoliucinę komunistų partiją, sujungdami jį su drausminga bolševikine organizacija, ugdydami jį marksizmo idėjomis ir mokydami Lenino metodų, sukursime jėgą, galinčią atlikti lemiamą vaidmenį socialistinės revoliucijos raidoje artėjančiu laikotarpiu.
Tai yra mūsų uždavinys. Privalome įveikti visas kliūtis, kad jį įgyvendintume.
Stalinizmas ir bolševizmas
Ilgą laiką komunizmo priešininkai manė, kad jiems pavyko galutinai išsklaidyti Spalio revoliucijos šmėklą. Sovietų Sąjungos žlugimas, regis, patvirtino jų įsitikinimą, kad komunizmas yra miręs ir palaidotas. „Šaltasis karas baigėsi“ triumfuodami skelbė jie, „Ir mes laimėjome.“
Tačiau, priešingai legendai, kurią taip atkakliai kartoja mūsų klasės priešai, XX amžiaus devintajame dešimtmetyje žlugo ne komunizmas, o stalinizmas – siaubinga biurokratinė ir totalitarinė karikatūra, neturėjusi nieko bendra su darbininkų demokratijos santvarka, kurią 1917 metais sukūrė Leninas ir bolševikai.
Stalinas įvykdė politinę kontrrevoliuciją prieš bolševizmą, remdamasis privilegijuota valdininkų kasta, kuri į valdžią iškilo revoliucijos atoslūgio laikotarpiu po Lenino mirties. Siekdamas įtvirtinti savo kontrrevoliucinę diktatūrą, Stalinas buvo priverstas nužudyti visus Lenino bendražygius ir daugybę kitų tikrų komunistų.
Stalinizmas ir bolševizmas ne tik nėra tas pats reiškinys, jie skiriasi pačia savo prigimtimi. Tai tarpusavyje nesuderinami ir mirtini priešai, kuriuos skiria kraujo upė.
„Komunistų“ partijų išsigimimas
Komunizmas neatsiejamai siejamas su Lenino vardu ir šlovingomis Rusijos revoliucijos tradicijomis, tačiau šiandieninės komunistų partijos yra „komunistinės“ tik pavadinimu. Šių partijų vadovai jau seniai atsisakė Lenino ir Bolševizmo idėjų. Lemiamas lūžis su leninizmu įvyko priėmus antimarksistinę socializmo vienoje šalyje politiką. Dar 1928 metais Trockis numatė, kad tai neišvengiamai sukels kiekvienos pasaulio komunistų partijos nacionalinį reformistinį išsigimimą. Ši prognozė pasitvirtino.
Iš pradžių komunistų partijų vadovai paklusniai vykdė Stalino ir biurokratijos nurodymus, vergiškai sekdami kiekvienu posūkiu, ateinančiu iš Maskvos. Vėliau jie atsiribojo nuo Stalino, tačiau, užuot sugrįžę prie Lenino idėjų, staigiai pasuko į dešinę. Nutraukusios ryšius su Maskva, daugumoje šalių šios partijos perėmė reformistinę politiką ir reformistines perspektyvas.
Vadovaudamosi pražūtinga „socializmo vienoje šalyje“ logika, kiekvienos nacionalinės partijos vadovybės prisitaikė prie savo šalies buržuazijos interesų. Tai lėmė visišką komunistų partijų išsigimimą, o kai kuriais atvejais net visišką jų likvidavimą.
Kraštutinis pavyzdys buvo Italijos komunistų partija (PCI), kadaise buvusi didžiausia ir įtakingiausia Europoje. Nacionalinio reformizmo politika galiausiai baigėsi tuo, kad PCI buvo paleista ir transformuota į buržuazinę reformistinę partiją.
Šiandien Britanijos komunistų partija daro įtaką beveik vien per savo kasdien leidžiamą laikraštį „Morning Star“, kurio politinė linija neperžengia nuosaikaus kairiojo reformizmo ribų. Iš esmės tai tėra kairysis profesinių sąjungų biurokratijos priedanga.
Ispanijos komunistų partija (PCE) dalyvauja koalicinėje vyriausybėje, kuri siunčia ginklus Ukrainai kaip NATO karo prieš Rusiją dalis. Dėl to PCE patiria spartų nuosmukį. Jos jaunimo organizacija (UJCE) atmetė oficialią partijos liniją ir buvo pašalinta.
Jungtinių Valstijų komunistų partija (CPUSA) iš esmės veikia tik kaip Demokratų partijos rinkimų kampanijos aparatas, ragindama balsuoti už Bideną kaip už „balsą prieš fašizmą“.
Pietų Afrikos komunistų partija jau trisdešimt metų yra kapitalizmą remiančios Afrikos nacionalinio kongreso (ANC) vyriausybės dalis ir net gynė 34 streikuojančių kalnakasių žudynes Marikanoje 2012 metais.
Tokių pavyzdžių sąrašą būtų galima tęsti be galo.
Komunistų partijų krizė
Šiuo lemiamu pasaulio istorijos momentu tarptautinis komunistų judėjimas yra visiškos sumaišties būsenos.
Viso pasaulio komunistų partijos į žudynes Gazoje reagavo ragindamos „gerbti tarptautinę teisę“ ir laikytis Jungtinių Tautų rezoliucijų, tai yra didžiųjų imperialistinių valstybių nustatytos tvarkos.
Tačiau būtent Rusijos įvykdyta Ukrainos invazija 2022 metų vasarį sukėlė gilų skilimą dauguma komunistų partijų skandalingai prisitaikė prie savo pačių valdančiųjų klasių pozicijos. Daugelis jų, ypač Vakaruose, savo tylų pritarimą NATO dangstė pacifistiniais raginimais siekti taikos, „derybų“ ir panašiai. Izraelio puolimas Gazoje šią padėtį dar labiau pablogino.
Pavyzdžiui, Prancūzijos komunistų partija (PCF) pasitraukė iš kairiųjų rinkiminės koalicijos NUPES, nes jos lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas atsisakė priskirti „Hamas“ teroristinėms organizacijoms.
Kitame kraštutinume kai kurios partijos tapo beveik vien Rusijos ir Kinijos užsienio politikos įrankiais, vaizduodamos šias valstybes kaip pažangius silpnų ir priklausomų tautų sąjungininkus jų kovoje siekiant „išsivaduoti iš imperialistinės kolonizacijos ir skolų vergijos“.
Kraštutinis pavyzdys yra Rusijos Federacijos komunistų partija (KPRF). Ji jau seniai prarado bet kokį pagrindą vadintis nepriklausoma, o juo labiau komunistine partija. Ziuganovo vadovaujama partija seniai tapo tik reakcingo Putino režimo palydove.
Šie prieštaravimai sukėlė virtinę skilimų. 2023 metais Havanoje vykęs Tarptautinis komunistų ir darbininkų partijų susitikimas (IMCWP) nesugebėjo priimti net pareiškimo dėl karo Ukrainoje, nes nepavyko pasiekti „konsensuso“.
Komunistų judėjimo krizė ir KKE vaidmuo
Daugelis eilinių komunistų darbininkų sureagavo į šį begėdišką revizionizmą.
Graikijos komunistų partija (KKE) neabejotinai žengė svarbius žingsnius atsisakydama senos, diskredituotos stalinistinės-menševikinės dviejų etapų teorijos. Ji taip pat užėmė teisingą internacionalistinę poziciją Ukrainos karo klausimu, apibūdindama jį kaip tarpusavio imperialistinių valstybių konfliktą.
KKE vadovavo darbuotojų akcijoms, kuriomis buvo siekiama blokuoti ginklų siuntas iš Graikijos uostų į Ukrainą. Tai sveikintinas žingsnis visiems tikriems komunistams. Tačiau, nors tai neabejotinai labai svarbu, dar per anksti teigti, kad Graikijos komunistų pažanga jau yra užbaigta.
Visų pirma būtina galutinai atsisakyti antimarksistinės socializmo vienoje šalyje teorijos ir perimti lenininę vieningo fronto taktiką.
KKE siekia užmegzti ryšius su kitomis komunistų partijomis, kurios laikosi tokios pačios pozicijos, jog karas Ukrainoje yra tarpusavio imperialistinių valstybių konfliktas. Tai yra žingsnis teisinga kryptimi. Tačiau būtina sėkmės sąlyga yra atvira ir demokratiška diskusija, kurioje dalyvautų visos pasaulio komunistinio judėjimo srovės.
Remiantis diplomatija ir „konsensusu“, o ne diskusija ir demokratiniu centralizmu, neįmanoma atkurti tikro Komunistų internacionalo, grindžiamo Lenino idėjomis ir metodais.
Mūsų uždavinys: sugrąžinti judėjimą prie jo tikrųjų ištakų, nutraukti ryšius su bailiu revizionizmu ir vėl iškelti Lenino vėliavą. Todėl ištiesiame draugišką ranką kiekvienai partijai ar organizacijai, kuri siekia to paties tikslo.
Kai Trockis įkūrė Tarptautinę kairiąją opoziciją, jis ją suvokė kaip tarptautinio komunistų judėjimo kairiąją opoziciją. Mes esame tikri komunistai, bolševikai-leninistai, kuriuos Stalinas biurokratiškai pašalino iš komunistinio judėjimo gretų.
Mes visada kovojome už tai, kad būtų išsaugota raudonoji Spalio revoliucijos vėliava ir tikrasis leninizmas. Dabar privalome susigrąžinti teisėtą vietą kaip neatskiriama pasaulinio komunistinio judėjimo dalis.
Atėjo laikas pradėti sąžiningą diskusiją apie praeitį, galutinai nutraukti ryšius su paskutiniais stalinizmo likučiais ir parengti pagrindą tvirtai komunistų vienybei, paremtai leninizmo principais.
Šalin revizionizmą!
Už kovingą visų komunistų vienybę!
Grįžkime prie Lenino!
Lenino politika
Mūsų artimiausias uždavinys nėra laimėti masių paramą. Šiuo metu tai visiškai pranoksta mūsų galimybes. Mūsų tikslas patraukti į savo pusę pažangiausius ir klasiškai sąmoningiausius sluoksnius. Tik tokiu būdu galėsime rasti kelią į mases. Tačiau požiūrio į mases negalima vertinti lengvabūdiškai.
Naujoji darbuotojų ir jaunimo karta ieško išeities iš aklavietės. Geriausi jos atstovai jau suprato, kad vienintelis sprendimas yra eiti socialistinės revoliucijos keliu.
Jie pradeda suvokti prieš juos iškilusių problemų esmę ir pamažu supranta radikalių sprendimų būtinybę. Tačiau nekantrumas gali paskatinti juos daryti klaidų.
Komunistų darbas būtų labai paprastas, jei pakaktų vien apipilti darbininkų klasę revoliuciniais šūkiais. Tačiau to visiškai nepakanka, o kartais tai gali būti net žalinga.
Darbininkų klasė gali mokytis tik iš savo pačios patirties, ypač iš didžiųjų istorinių įvykių patirties. Paprastai ji mokosi lėtai – pernelyg lėtai daugelio revoliucionierių akimis, todėl kai kurie iš jų pasiduoda nekantrumui ir nusivylimui.
Leninas suprato, kad prieš bolševikams užkariaujant valdžią pirmiausia reikėjo laimėti masių paramą. Tam būtinas didelis taktikos lankstumas. Leninas visada ragino revoliucionierius būti kantrius. Net 1917 metų revoliucijos įkarštyje jis bolševikams patarė: „kantriai aiškinkite“. Be taktikos supratimo, paremto konkrečia darbininkų klasės patirtimi, visos kalbos apie revoliucinio judėjimo kūrimą tėra tušti plepalai, tai lyg peilis be ašmenų.
Todėl strategijos ir taktikos klausimai turi užimti svarbiausią vietą komunistų svarstymuose. Tiek Leninas, tiek Trockis labai aiškiai suprato komunistinio avangardo santykį su masinėmis reformistinėmis organizacijomis.
Tai buvo apibendrinta veikale, kuris neabejotinai yra svarbiausias Lenino revoliucinės taktikos išdėstymas: „Left-wing Communism, an Infantile Disorder“. Praėjus daugiau nei šimtmečiui, Lenino darbai šiuo svarbiu klausimu pseudo-trockistinėms sektantiškoms grupėms ir toliau lieka tarsi knyga su septyniais antspaudais.
Jos visur diskreditavo trockizmo vėliavą ir suteikė neįkainojamą paslaugą biurokratijai. Jos įsivaizduoja, kad masines organizacijas galima paprasčiausiai nurašyti kaip istorinius anachronizmus. Jų požiūris į šias organizacijas apsiriboja garsiais kaltinimais išdavyste. Tačiau tokia taktika veda tiesiai į aklavietę.
Tai neturi nieko bendra su lanksčiais Lenino ir Trockio metodais, kurie suprato, jog komunistams būtina nutiesti tiltus į tas darbuotojų mases, kurios vis dar yra reformistų įtakoje.
Turime ryžtingai nusigręžti nuo šio sterilaus sektantiškumo ir drąsiai atsigręžti į darbininkų klasę. Kantriai aiškinant masėms komunistinę politiką ir keliant reikalavimus reformistų lyderiams, galima laimėti reformistų įtakai pavaldžius darbuotojus komunizmo idėjoms.
„Visa valdžia taryboms“
Pakanka prisiminti, kad 1917 metais Leninas iškėlė šūkį „Visa valdžia taryboms“, nors tuo metu šios organizacijos, atstovavusios darbininkų ir kareivių daugumai, buvo kontroliuojamos reformistinių menševikų ir socialistų revoliucionierių.
Šiuo šūkiu Leninas iš esmės sakė tarybų reformistų vadovams: „Puiku, ponai. Jūs turite daugumą. Siūlome jums paimti valdžią į savo rankas ir duoti žmonėms tai, ko jie nori – taiką, duoną ir žemę. Jei tai padarysite, mes jus paremsime, pilietinio karo bus išvengta, o kova dėl valdžios virs taikia kova dėl įtakos pačiose tarybose.“
Tačiau bailūs reformistų vadovai nė neketino perimti valdžios. Jie pakluso buržuazinei Laikinajai vyriausybei, o ši savo ruožtu pakluso imperializmui ir reakcijai. Todėl tarybose susibūrę darbininkai ir kareiviai galėjo patys įsitikinti savo vadovų išdavikišku elgesiu ir nusigręžė nuo jų, atsigręždami į bolševizmą.
Tik tokiu būdu bolševikams pavyko išaugti iš nedidelės, maždaug 8 000 narių turėjusios partijos 1917 metų vasarį į masinę jėgą, kuri prieš pat Spalio revoliuciją jau buvo iškovojusi daugumą tarybose.
Visų pirma šiandien turime išlaikyti realybės pojūtį. Tikrosios komunizmo jėgos dėl nuo mūsų valios nepriklausančių istorinių aplinkybių buvo nustumtos į šalį. Darbininkų judėjime mes esame tapę mažuma mažumos viduje.
Mes turime teisingas idėjas, tačiau didžioji darbininkų klasės dalis dar nėra įsitikinusi, kad jos yra teisingos ir būtinos. Dauguma darbuotojų vis dar lieka tradicinių reformistinių organizacijų įtakoje dėl paprastos priežasties, šių organizacijų vadovai jiems siūlo tai, kas atrodo lengva ir neskausminga išeitis iš krizės.
Iš tikrųjų šis kelias veda tik į naujus pralaimėjimus, nusivylimą ir skurdą. Komunistai jokiomis aplinkybėmis negali palikti darbininkų klasės reformistų klasės išdavikų ir biurokratų globai. Priešingai, privalome su jais kovoti bekompromisiškai. Tačiau darbininkų klasei nėra kito kelio ji neišvengiamai turės pereiti skausmingą reformizmo mokyklą.
Mūsų uždavinys nėra šaudyti į juos iš šalies, bet eiti šį kelią kartu su jais, petys į petį, padėti jiems padaryti reikiamas išvadas ir rasti kelią pirmyn, kaip tai 1917 metais darė bolševikai.
Nutieskime tiltą į darbininkų klasę!
Turime užmegzti dialogą su darbininkų klase, kad būtume matomi ne kaip svetimi ar priešai, o kaip bendražygiai kovoje prieš bendrą priešą – kapitalą. Turime įrodyti komunizmo pranašumą ne žodžiais, o darbais.
Turime rasti būdų ir priemonių pasiekti plačiąsias darbuotojų mases, kurios vis dar yra reformizmo įtakoje. Biurokratija pasitelks visas nesąžiningas priemones, siekdama izoliuoti komunistus nuo eilinių darbuotojų. Draudimus, apribojimus, šalinimus, melą, šmeižtą, įžeidimus ir įvairiausius išpuolius. Tačiau komunistai visada ras būdų įveikti šias kliūtis. Jokiais metodais biurokratija, uzurpavusi darbininkų organizacijų vadovavimą, negalės sutrukdyti komunistams pasiekti darbininkų klasę.
Nėra jokios universalios taisyklės taktikai nustatyti ją lemia konkrečios sąlygos. Tai ne principų, o praktikos klausimas. Leninas visada pasižymėjo lanksčiu požiūriu į taktiką. Tas pats Leninas, kuris 1914 metais ryžtingai pasisakė už atsiskyrimą nuo socialdemokratijos ir rėmė nepriklausomos Komunistų partijos įkūrimą Didžiojoje Britanijoje, kartu siūlė Britanijos partijai siekti narystės leiboristų partijoje, išsaugant savo programą, vėliavą ir politinę liniją.
Tam tikromis aplinkybėmis gali prireikti nukreipti visas mūsų jėgas į reformistines organizacijas, kad būtų galima laimėti į kairę judančius darbuotojus tvirtai revoliucinei pozicijai.
Tačiau dabartiniame etape tokia užduotis dar nėra iškilusi. Tam nėra susiklosčiusių sąlygų. Vis dėlto bet kuriuo metu būtina rasti kelią į darbininkų klasę. Tai nėra vien taktikos klausimas komunistiniam avangardui tai gyvybės ir mirties klausimas.
Komunistai, net ir veikdami kaip nepriklausoma partija, privalo orientuotis į masines darbininkų klasės organizacijas, kur tik įmanoma taikydami vieningo fronto taktiką, kad rastų kelią į mases. Tai yra elementarus principas kiekvienam, kuris bent kiek yra susipažinęs su Marxo, Engelso, Lenino ir Trockio idėjomis bei metodais.
Mūsų politika kaip tik ir remiasi Lenino rekomendacijomis bei pirmųjų keturių Komunistų internacionalo kongresų tezėmis. Jei mūsų sektantiški kritikai to nesupranta, tai jau jų pačių problema.
Už ką mes kovojame?
Iš esmės komunistų tikslai yra tokie patys kaip ir visos darbininkų klasės. Mes siekiame visiškai panaikinti badą ir benamystę; užtikrinti darbą geromis sąlygomis; iš esmės sutrumpinti darbo savaitę ir iškovoti daugiau laisvo laiko; garantuoti kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos apsaugą bei švietimą; nutraukti imperializmą ir karus; taip pat sustabdyti beprotišką mūsų planetos niokojimą.
Tačiau pabrėžiame, kad kapitalizmo krizės sąlygomis šiuos tikslus galima pasiekti tik bekompromise kova, o galutinė jos sėkmė įmanoma tik tuomet, jei ji baigiasi bankininkų ir kapitalistų nuosavybės ekspropriacija. Būtent dėl šios priežasties Trockis išplėtojo pereinamųjų reikalavimų idėją.
Komunistai aktyviai dalyvaus kiekvienoje darbininkų klasės kovoje. Konkretūs reikalavimai, kuriuos komunistai kels judėjime, žinoma, nuolat keisis priklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių ir kiekvienos šalies sąlygų. Todėl tokio pobūdžio manifeste būtų netinkama pateikti išsamų programinių reikalavimų sąrašą.
Tačiau metodą, kaip visų šalių komunistai turėtų formuluoti konkrečius reikalavimus, Trockis išsamiai išdėstė 1938 metais dokumente, tapusiame Ketvirtojo internacionalo steigiamuoju tekstu „The Death Agony of Capitalism and the task of the Fourth International“, geriau žinomame kaip „Transitional Programme“.
Šiame dokumente pateikti reikalavimai apibendrina programą, kurią sukūrė Leninas ir bolševikai, ir kuri atsispindi pirmųjų keturių Komunistų internacionalo kongresų tezėse bei dokumentuose.
Pagrindinę pereinamųjų reikalavimų idėją galima nusakyti paprastai. Trockis aiškino, kad kapitalizmo nuosmukio laikotarpiu kiekviena rimta kova už gyvenimo sąlygų gerinimą neišvengiamai peržengia „kapitalistinių nuosavybės santykių ir buržuazinės valstybės ribas“.
Kaip kare gynybiniai mūšiai gali virsti puolimu, taip ir klasių kovoje kova už neatidėliotinus reikalavimus tam tikromis aplinkybėmis gali lemti sąmonės šuolį ir peraugti į revoliucinę kovą dėl valdžios.
Galiausiai jokia reforma negali tapti ilgalaikė, jei ji nėra susieta su buržuazinės santvarkos nuvertimu.
Komunistai kovoja už visišką darbininkų klasės išlaisvinimą, už laisvę nuo priespaudos ir alinamo darbo. Tai galima pasiekti tik sunaikinus buržuazinę valstybę, eksproprijavus gamybos priemones ir įvedus socialistinį planinį ūkį, grindžiamą demokratine darbuotojų kontrole ir valdymu.
Nuo to priklauso žmonijos ateitis. Didžiojo airių marksisto Jameso Connolly žodžiais:
„Mūsų reikalavimai patys nuosaikiausi
mes norime tik visos žemės.“
(For our demands most moderate are,
We only want the earth).
Ar komunizmas yra utopinė idėja?
Paskutinis kapitalizmo gynėjų argumentas yra teiginys, kad jų bankrutavusiai sistemai nėra jokios alternatyvos. Tačiau ar tuo gali patikėti bent vienas racionaliai mąstantis žmogus?
Ar tikrai galima teigti, kad žmonija nepajėgi sukurti sistemos, kuri būtų pranašesnė už dabartinę siaubingą padėtį? Toks teiginys yra ne kas kita, kaip šiurkštus žmogaus proto ir kūrybinių gebėjimų įžeidimas.
Bankininkų ir kapitalistų diktatūros panaikinimas sudarytų sąlygas sukurti racionaliai planuojamą ekonomiką, skirtą tenkinti žmonijos poreikius, o ne saujelės milijardierių nepasotinamam godumui.
Sprendimas yra akivaizdus kiekvienam rimtai mąstančiam žmogui. Ir šiandien jis jau yra mūsų rankose. Tik tokiu būdu galima panaikinti badą, skurdą, karus ir visas kitas kapitalizmo sukeltas blogybes bei sukurti pasaulį, tinkamą gyventi žmonėms.
Komunizmo priešininkai tvirtina, kad tai yra utopinė idėja. Toks kaltinimas skamba ironiškai. Iš tikrųjų utopinė yra būtent socialinė ir ekonominė sistema, kuri jau išgyveno savo istorinį vaidmenį ir kurios egzistavimas akivaizdžiai prieštarauja tikriesiems visuomenės poreikiams. Tokia sistema nebeturi teisės egzistuoti ir yra pasmerkta atsidurti istorijos šiukšlyne.
Komunizme nėra nieko utopiško. Priešingai, materialinės prielaidos naujai, aukštesnei žmonių visuomenei jau egzistuoja pasauliniu mastu ir sparčiai bręsta.
Milžiniška mokslo ir technologijų pažanga atveria viliojančią perspektyvą pasaulio be skurdo, benamystės ir bado. Dirbtinio intelekto bei šiuolaikinės robotikos plėtra galėtų sutrumpinti darbo laiką tiek, kad ilgainiui žmonėms nebereikėtų dirbti, išskyrus tuos atvejus, kai jie to norėtų savo noru.
Darbo vergovės panaikinimas ir yra materialioji beklasės visuomenės prielaida. Šiandien tai visiškai įmanoma. Tai ne utopija, o tikslas, kurį galime pasiekti. Naujas pasaulis jau gimsta tyliai, bet nuosekliai augdamas senojo pasaulio gelmėse.
Tačiau kapitalizmo sąlygomis viskas virsta savo priešingybe. Sistemoje, kurioje viskas pajungta pelno siekiui, kiekvienas naujas technologinis laimėjimas reiškia didesnį nedarbą, ilgesnę darbo dieną, didesnį išnaudojimą ir dar didesnę priklausomybę nuo darbo.
Viskas, ką siūlome, pakeisti neteisingą ir neracionalią sistemą, kurioje viskas pajungta nepasotinamam saujelės žmonių godumui, racionaliai ir darniai planine ekonomika, grindžiama gamyba, skirta žmonių poreikiams tenkinti.
Už tikrą Komunistų internacionalą!
Prieš tris dešimtmečius, žlugus Sovietų Sąjungai, Francisas Fukuyama triumfuodamas paskelbė istorijos pabaigą. Tačiau istorijos taip lengvai nepanaikinsi. Ji ir toliau eina savo keliu, nepaisydama buržuazinių publicistų nuomonių. O dabar istorijos ratas apsisuko 180 laipsnių.
Sovietų Sąjungos žlugimas neabejotinai buvo didžiulė istorinė drama. Tačiau, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ji pasirodo buvusi tik įžanga į dar didesnę dramą galutinę kapitalizmo krizę.
Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių dabartinė krizė bus ilgalaikė. Dėl subjektyvaus veiksnio stokos ji gali tęstis daugelį metų ar net dešimtmečių, su pakilimais ir nuosmukiais. Tačiau tai tik viena medalio pusė.
Krizė bus ilga, tačiau tai visiškai nereiškia, kad ji bus rami ar taiki. Priešingai! Mes įžengėme į audringiausią ir neramiausią šiuolaikinės istorijos laikotarpį.
Krizė viena po kitos palies skirtingas šalis. Darbininkų klasė turės ne vieną galimybę paimti valdžią į savo rankas. Visa situacija kupina staigių ir netikėtų lūžių. Jie gali įvykti tada, kai mažiausiai to tikėsimės. Turime būti tam pasirengę.
Nebereikia plačiųjų jaunimo sluoksnių įtikinėti komunizmo pranašumu. Jie jau yra komunistai. Jie ieško švarios vėliavos, organizacijos, kuri būtų ryžtingai nutraukusi ryšius su reformizmu ir bailiuoju „kairiuoju“ oportunizmu.
Privalome imtis visų įmanomų praktinių priemonių juos surasti ir įtraukti į savo gretas. Tam būtina paskelbti apie naujos partijos ir naujo Internacionalo sukūrimą. Visa padėtis to reikalauja. Tai yra visiškai būtinas ir neatidėliotinas uždavinys.
Reikalinga tikra Komunistų partija, besiremianti Lenino ir kitų didžiųjų marksizmo mokytojų idėjomis, taip pat Internacionalas, kuriamas pagal Komunistų internacionalo pirmųjų penkerių metų pavyzdį.
Mūsų gretos dar tebėra nedidelės, palyginti su didžiuliais uždaviniais, kurie mūsų laukia, ir mes dėl to nepuoselėjame jokių iliuzijų. Tačiau kiekvienas revoliucinis judėjimas istorijoje prasidėjo kaip nedidelė, iš pirmo žvilgsnio nereikšminga jėga.
Mūsų laukia svarbus darbas, ir jis jau duoda reikšmingų vaisių bei pasiekė lemiamą etapą.
Mes sparčiai augame, nes dabar plaukiame kartu su istorijos tėkme. Svarbiausia mes turime teisingas idėjas. Leninas sakė, kad marksizmas yra visagalis todėl, kad jis teisingas. Šis faktas suteikia mums pasitikėjimo ateitimi.
Didysis prancūzų utopinis socialistas Furjė socializmą apibrėžė kaip būdą įgyvendinti žmonijos potencialą.
Komunizmo sąlygomis pirmą kartą žmonijos istorijoje plačiosioms masėms atsivers durys į kultūros pasaulį, kuris iki šiol joms buvo neprieinamas. Atsivers kelias neregėtam meno, muzikos ir kultūros suklestėjimui, kokio pasaulis dar nėra matęs.
Tai bus naujas pasaulis, kuriame pats gyvenimas įgaus visiškai naują prasmę. Pirmą kartą vyrai ir moterys galės visapusiškai atskleisti savo žmogiškąjį potencialą, remdamiesi visiška lygybe. Tai bus žmonijos šuolis iš būtinybės karalystės į laisvės karalystę. Žmonėms nebereikės kelti akių į dangų ieškant geresnio gyvenimo po mirties. Jie gyvens naujame pasaulyje, kuriame pats gyvenimas, išlaisvintas iš priespaudos, išnaudojimo ir neteisybės, įgis visiškai naują prasmę.
Štai už ką mes kovojame, už rojų šiame pasaulyje.
Štai ką reiškia tikrasis komunizmas.
Tai vienintelė kova, dėl kurios verta kovoti.
Todėl mes esame komunistai!
Kiekvieno iš mūsų pareiga pasirūpinti, kad šis darbas būtų pradėtas nedelsiant, be jokių dvejonių ir su tvirtu įsitikinimu, kad mums pavyks.
Tegul mūsų kovos šūkiai būna:
Šalin imperialistinius grobikus!
Šalin kapitalistinę vergovę!
Eksproprijuokime bankininkus ir kapitalistus!
Tegyvuoja komunizmas!
Visų šalių darbininkai, vienykitės!
Pirmyn kuriant naują Internacionalą!
